Man jau labai daug metų – aš ir pati neprisimenu, kiek. Ko gero, aš buvau visada. Todėl ir sukaupiau labai daug įžvalgų apie žmones...

Niekada nebandėte atsistoti į mano vietą? O be reikalo! Būtų labai naudinga. Štai visi sako: “Laimė, laimė...” Blaškosi, ieško, svajoja apie mane. O jei ką, aš niekur ir nesislėpiau! Ir nepabėgau! Aš visą laiką buvau šalia ir tik laukiu, kad mane kas pastebėtų.

Bet kaip mane pastebės, jeigu niekas net neįsivaizduoja, kaip aš atrodau?

Tai bent: ieško, patys nežinodami ko!

Dažniausiai manęs nepastebi todėl, kad kiekvienas kitaip mane įsivaizduoja. Kažkam aš – pyragėlis su kremu, kažkam – bendravimas su gamta, dar kitiems – pasaulinė šlovė, o yra tokių, kuriems laimė – kito nelaimė. Gaila, bet ir tokių yra... Tiesa, konkrečios gyvenamosios vietos aš neturiu. Aš klaidžioju po pasaulį, ieškodama, kur prisiglausti. Džiaugčiausi apsigyvenusi pas kažką, bet beldžiuos į visas duris – neatidaro. Štai Nelaimę visi iš karto atpažįsta, o manęs – ne. Žinau, kad daugelis patys manęs ieško, kartais net nosimis susiduriam, bet dažniausiai praeina pro šalį, nepastebi. Ar nepažįsta? O gal ieško ne ten?

Pavyzdžiui, daug žmonių ieško manęs Santuokoje arba Darbe, arba Vaikuose. Suprantama, aš visada šalia. Bet tada išeina, kad jeigu iš jūsų atims Santuoką, Darbą ar Vaikus, aš išnyksiu drauge su jais? Ir jūs būsite nelaimingi? O tai – blogai! Laimė – natūrali žmogaus būsena, jeigu norite žinoti!

Štai, daugelis sėdi, praeityje kapstosi: “Va, tai buvo laimingi laikai...”. O jeigu prisiminti, kaip tada jie elgėsi – melas juk visa tai. Jie ir tais “laimingais laikais” viskuo nepatenkinti buvo, vis jiems kažko iki pilnos laimės trūko. Tik metams praėjus, suprato, kad aš buvau drauge. Tik per vėlai suprato. Na ir sėdi prisiminimuose paskendę. O kiti vis svajoja apie tai, ko jiems iki tos laimės trūksta. Kam buto, kam automobilio, kam milijono, kam idealios meilės. Tai štai ką jums pasakysiu: žmogui visada kažko trūksta! Duok jam iš karto viską, ko jis paprašys, pasidžiaugs savaitėlę-kitą, pripras ir vėl ko nors užsimanys, kad jau visai laimingas būtų. Och, na ir sudėtinga man su jumis, žmonės! Kiek jūs visokių nesąmonių pribūrėte apie mane...

“Laimė – tai būti reikalingu kitiems”. Lyg ir gražiai pasakyta, bet yra tame neteisybės. Būti reikalingu žmonėms. O sau? Taip ir išdalinsite save po kruopelytę, o laimės nepažinsit. Kitais rūpintis – gerai, bet ir savęs pamiršti nevertėtų. Kai jumyse bus Laimė, ir aplink jus laimės šviesa liesis. Kiek gi jūs manęs padovanoti kitiems galite???

Arba dar: “Mano laimė – mano vaikai”. Išaugo vaikučiai, savo šeimas sukūrė, o mama vis lenda pas juos, kišasi, įsižeidžia, kad ją nustumia į antrą planą. Kodėl? O todėl, kad su vaikais ir aš išėjau. Pati mane su jais apgyvendino. O kaip jai dabar be laimės, ką? Todėl aš ir sakau – nuosava laimė turi būti, nuo nieko nepriklausoma.

O kai kurie dar taip sako: “Nebuvo laimės, tai nelaimė padėjo”. Žmonės, jūs ką? Kodėl jums būtinai reikia per makaulę su plyta užvožti, kad jūs susimąstytumėte, jog laimė buvo? Buvo, bet jūs nepastebėjot. Tik neįsižeiskit, kad bambu. Aš juk įspėjau – skauda man, prisikaupė. Jūs geriau paklausykite manęs – savo Laimės. Žiūrėk, ką nors ir išgirsite naudingo. Jeigu jūs tik žinotumėte, kaip dažnai aš stoviu galvūgalyje tuo metu, kai žmogus jau išeina... Verkiu, oi verkiu... Juk tik tada supranta, kad buvo laimė...buvo...bet pražiopsojo, nepamatė, nepastebėjo!

Štai kopia žmogus į kalną, į patį viršų. Ropščiasi, dūsta, pirštus iki kraujų susižeidžia. O kam? Kad atsistotų kalno viršūnėje ir pajustų laimę! Na taip, aš esu. Laiminga akimirka. Bet po to vis tiek teks eiti toliau. Nulipti nuo kalno tam, kad vėl užliptum. Amžinos laimės gaudynės... Ir net neįtariate, kad kol jūs laipiojate, aš už jūsų nugaros, jūsų kuprinėje tupiu. Arba kišenėje. Arba tiesiog greta lekioju ir šnabždu: “Sustok... apsidairyk... štai aš – tavo Laimė!” Dar gerai būtų, kad kas girdėtų... Svarbiausią paslaptį jums pasakysiu: aš esu pririšta prie laiko. Manęs nėra praeityje – tai tik gražūs paveikslėliai. Ir ateityje manęs nėra – tai tik saldžios svajos. Aš esu tik dabar!

Dainą girdėjot: “Yra tik akimirka, už jos ir laikykis”? Būtent, tai - apie mane. Kiekviena jūsų akimirka – tai laimė. Aišku, jeigu tą akimirką jūs neįgriuvote į praeitį arba ateitį. Dėl praeities paprastai gailitės, dėl ateities – nerimaujate. O ten, kur apgailestavimai ir nerimas, aš negyvenu – charakteriai nesutampa...ką padarysi...

Štai ką dar aš jums pasakysiu. Jeigu dabar jūs skaitote mano laišką, vadinasi, turite akis ir jos mato. Ar tai - ne laimė? Jeigu jūs – neregys, bet kažkas jums perskaitė šį laišką – juk jūs turite draugą! Tai bent Laimė! Kvėpuoti, vaikščioti, mylėti, žiūrėti, apkabinti – visa tai ir yra Laimė. Geltoni lapai nukrito – grožis, laimė! Sniego kauburiai pūpso – balta, švaru, laimė! Upeliukai gatvėmis bėga, žolytė kalasi – ar tai ne laimė? O kai jau uogos, grybai...ir upėje pasiturkšti gali – tai tiesiog nuostabu!

Aš tik vieno prašau, žmonės: nelaikykite manęs! Negriebkite už sparnų. Aš juk judu, skraidau. Jeigu atimsite iš manęs skrydį, pavirsiu aš prisiminimu. Kaip tas sudžiūvęs lapas, kurį jūsų močiutė iš pirmų atostogų parsivežė. Jis, žinoma, širdį džiugina, bet kada gi tai buvo...Jūs geriau prisiminkite: “Laimingi laiko neskaičiuoja!” O kodėl? Todėl, kad jiems – kiekviena akimirka – tai Laimė. Kam jiems į laikrodį žiūrėti? Jiems nėra nei praeities, nei ateities. Yra tik akimirka!

Dar kartą kreipiuosi į jus, žmonės: įsileiskite mane, pavargau bastytis po pasaulį. Gyventi galime pagal įstatymą: “Žmogus – savo Laimės šeimininkas”. Aš tik apie tai ir tesvajoju – ateiti pas ką nors ir padaryti jį laimingu visam gyvenimui. Jūs tiesiog bent akimirkai sustokite, liaukitės bėgę, apsidairykite aplink – ir tuoj pat mane pamatysite. Ir jeigu norite, papasakokite apie mane savo draugams. Tiems, kurie jums ypatingai brangūs. Tegu ir jie mano šauksmą išgirsta. Ir jūs gerą darbą padarysite, ir jie pasidžiaugs. O ten, žiūrėk, ir įsiklausys, ir įsižiūrės... Ir mane pagaliau pamatys. Ir turėsime mes visi po Laimę!

Gavau šį laišką ir aš! Todėl dalinuosi su kiekvienu... Pamatykit savo Laimę DABAR!