Mes kasdien esame dialogo pozicijoje su kitu žmogumi. Nepriklausomai nuo to, ar esate patruliuojantis gatvėje pareigūnas, ar pardavėjas, ar įmonės vadovas, ar tiesiog namų šeimininkė, jums kasdien tenka bendrauti su žmonėmis. Kitaip sakant, kasdien esate dialogo pozicijoje su kitu žmogumi.

Ir nuo to, kaip efektyviai sugebate tai daryti, labai priklauso, kiek sėkmingas savo veikloje esate ir jaučiatės. Tyrimais yra nustatyta, kad net 85 proc. sėkmės mūsų darbinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime priklauso nuo mūsų sugebėjimo bendrauti su kitais žmonėmis. Verta susimąstyti!!!

Šiame straipsnyje noriu jums pristatyti specifinius komunikacijos psichologinius aspektus  – dialogo pozicijas, kurios nulemia santykių tarp žmonių dinamiką bei pobūdį. Jos savo veikale „Asmenų tarpusavio komunikacija“ aprašė Italijos mokslininkai Herberto Franta‘s ir Giovannio Salonia‘s. Tai tik aprašymas. Tačiau jame yra nurodyti idealaus bendravimo ir dialogo principai, o norint čia galima atrasti ir skalę savo bendravimo efektyvumui patikrinti. Taigi, įdomaus Jums skaitymo.

Mokslininkai išskirę šešias dvipoles (nuo klaidingos iki korektiškos) psichologines dialogo pozicijas, kurios daro negatyvų arba pozityvų poveikį bendravimui. Štai juos.

  1. Gynybos pozicija – Pasitikėjimo pozicija

Gynybos pozicija plačiąją prasme yra būdinga žmogui ir gyvūnui, patekusiam į pavojų arba kai iškyla didesnė ar mažesnė grėsmė jo gyvybei ar kokiam nors jam būtinam gėriui.

Ypač pirmas susitikimas su nepažįstamu žmogumi kildina dvejopus džiaugsmo ir atsargumo jausmus. Esame sutverti gyventi kartu; nuo gimimo iki mirties ieškome į save panašių; jų artumas išvaduoja mus nuo vienatvės nerimo ir suteikia saugumo jausmą. Ir vis dėl to dažnai susitikimas su kitu žmogumi mus sutrikdo ir išbando mūsų saugumo jausmą; patenkame į saugojimosi, budrumo būseną, labai artimą baimei. Dėmesingai stebime prieš mus stovinti žmogų, tyrinėjame jį, svarstome apie jo ketinimus. Nepažįstamasis kelia nerimą. Tas, kurį sutinkame pirmą kartą, mums atrodo inkognito: kas jis toks ir kas manosi esąs? Koks jo charakteris? Ar jis moka gerbti? Ar jis geras, ar blogas? Nori karo ar taikos? Priims mane tokį, koks esu, ar pasmerks?

Iš šios kito ir susitikimo su kitu prigimties kyla instinktyvi savisaugos pozicija, kuri, nors yra suprantama, tačiau užkerta kelius atviram ir visaverčiam dialogui. Tas, kuris bendrauja užėmęs gynybos poziciją, sako: „Tol, kol man neįrodei, kad esi geras, tu blogas“. Jis įtarus, jo kalba apdairi; jis – pesimistas, užsidėjęs tamsius akinius, pirmiausiai pastebi negatyvias arba ginčytinas puses ir mėgsta nedelsdamas jas iškelti į viešumą. Jį apnikęs nepasitikėjimas ilgainiui tampa įprastiniu jo bendravimo stiliumi.

Tas, su kurio bendraujama gynybiškai, pasijunta esąs grėsmingas, taigi pavojingas ir blogas. Vadinasi, per susitikimą abu jaučia nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą.

Kas nori puoselėti visaverčius tarpusavio santykius, turi peržengti nepasitikėjimo barjerą, nepasiduoti instinktyviai kylančioms negatyvioms mintims apie kitą žmogų ir pažvelgti į jį kitaip. Reikia prisiminti, jog asmenys daugiausiai yra tokie, kokius juos matome mes. O mes juos matome taip, kaip norime matyti.

Tas, kuris yra užėmęs pasitikėjimo poziciją, bendrauja nusiteikęs: „Kol man neįrodei, kad esi blogas, tu geras“. Jis nesibaimina, natūraliai ir optimistiškai žvelgia kitam į akis, žengia žingsnį pirmas, tiki ir viliasi žmonėmis, nebijo parodyti savo gerumo ir tai padaryti pirmas. Dėl to niekada nesigaili, nes verčiau pačiam patirti bloga, nei padaryti kitam bloga. Pasitikėti žmonėmis – tai būdas būti geriems; kartais suvokiame, jog esame geri, paprasčiausiai kam nors ištarę: „Aš tavimi tikiu“.

  1. Vertinimo pozicija – Priėmimo pozicija

Vertinimo poziciją užėmęs žmogus, klausydamasis kito, iš karto lygina jo sakomus žodžius su savo asmeniniais įsitikinimais, pažiūromis ar tiesiog sau priimtinomis idėjomis. Iš esmės jis klausosi paties savęs. Dažniausiai įsiterpia tokiomis būdingomis frazėmis: „gerai padarei“, „blogai padarei“, „o, ne! taip negalima!“, „tu pravalai“, „tu neprivalai“, „tai nuodėmė“, „stebiuosi, kad toks žmogus kaip tu ...“, „tik tu dėl to kaltas“, „leisk tau pasakyti: tu pats taip norėjai“, „tau tai tinka“, „tam tikru požiūriu esu patenkintas: tau tai gera pamoka ateičiai!“

Vertintojo prasminiai sinonimai yra šie: teisiantis, rūšiuojantis, moralizuojantis, diskriminuojantis, kaltinantis, mokinantis, įspėjantis. Šie terminai apibūdina asmenis, kurie, būdami griežtai susitapatinę su įsikaltomis sampratomis, jomis instinktyviai filtruoja ir matuoja tai, ką girdi: perspėtojas išankstinėmis nuostatomis, moralistas etinėmis normomis, instrukcijos atstovas – savo institucijos stereotipais: mokyklos, partijos, visuomeninio sluoksnio ar grupes ... Įsitikinimų kategoriškumas jiems suteikia tariamo pasitikėjimo jausmą, leidžiantį nedvejojant skelbti nuosprendį.

Vertinantis asmuo lengvai nuslysta į perdėtą kritiką: tampa ypač reiklus ir suktas. Bendravimas su tokiu žmogumi alina, nes šis nuolatos randa kitame ką nors „taisytina“. Tad pokalbio partneriui belieka liūdnai pripažinti, jog jis nepasako nei vieno teisingo dalyko, tik dėsto savo klaidas – vieną po kitos.

Nesunku suprasti, kad tas, kuris pakliūva į tokio bendravimo pinkles, užima gynybos poziciją, sveria žodžius, sako tik tai, kas – tikisi – bus priimta. Tokia komunikacija nėra laisva, be to, ji gali tapti agresyvi ar net griaunanti.

Priimti – tai nebūtinai pritarti. Tai leisti kalbančiajam jaustis savimi – čia, dabar, su manimi; tai leisti jam reikšti mintis ir jausmus taip, kaip jis moka ir nori. Šitaip klausantis žmogus nerūšiuoja ir juo labiau nekaltina. Jis išklauso ir priima kito patyrimą, nutildęs savo paties principus.

Priimti bendravimo partnerį ir susilaikyti nuo vertinimų – tai nereiškia pristigti savo įsitikinimų ar supratimo, tai nereiškia eiti į kompromisą. Klausantysis gali nesutikti su kito nuomone, bet tai jam nekliudo vadovautis bendra nuostata: kiekvienas yra laisvas būti savimi, kliautis savo idėjomis, grįsti gyvenimą savo pasirinktais principais, kiekvienas turi teisę būti skirtingas negu kiti ir matyti, jog jo bruožai, darantys jį skirtingu, yra gerbiami.

Atviras ir tolerantiškas asmuo nebijo to, kas skirtinga. Jis žino, kas skirtingumai egzistuoja, visada turi tai omenyje ir yra pasirengęs priimti pozityvius kitoniškumo elementus, pats dėl to nesijausdamas menkesnis. Bendravimas jam nėra susijęs su pergale ar pralaimėjimu, pasiduosiu ar nepasiduosiu. Jis nesuinteresuotas mesti iššūkius, o nori aiškiai matyti ir pastebėti tai, kas geriausia, o ne įrodinėti savo teisumą. Tokia pozicija ne vergiškas nuolaidumas ar dviprasmybė, tai reiškia paprasčiausiai nepamiršti kitų žmonių įsitikinimų.

Toks žmogus laisvas nuo poreikio bet kokia kaina įrodyti savo tiesą. Jis geba objektyviai spręsti ir viešai prisipažinti, ką bendravimo partneris sako vertinga: „tai, ką sakai, yra tiesa“, „tavo pastaba teisinga“, „tavo siūlymas įdomus, man patinka“. O savo pastebėjimus ginčytinais klausimais pradeda taip: „mano nuomone ...“, „man atrodo, kad ...“, „aš sakyčiau ...“, „jei supratau teisingai“, „jei neklystu“, „mano žiniomis ...“

  1. Pranašumo pozicija – Lygiavertė pozicija

Pranašumo poziciją užėmęs žmogus bendravimo partneriui leidžia tiesiogiai ar netiesiogiai suprasti, jog dėl tam tikros priežasties – intelektinės, turtinės, pareigybinės ar įgyto patyrimo – jis yra viršesnis, todėl su juo privalu atitinkamai elgtis. Jis kovoja dėl savo prestižo, siekia kontroliuoti situaciją, nes nori, kad jo pasiūlymams visada būtų teikiama pirmenybė. Atlaidžiai ir neva geranoriškai išklauso, bet trokšta, kad paskutinis žodis vis tiek būtų jo: „Prašau kalbėti! Bet tavo nuomonė neprilygs manajai. Neįsivaizduoju, kaip tavo mintys galėtų praturtinti mano supratimą!” Ir dar daugiau. Save suvokia kaip teisingai mąstantį ir nori, kad bendravimo partneris suvoktų save kaip klystantį arba kaip klusnų mokinį. Dažnai tampa autoritarišku. Tai dar smarkiau išryškėja, jei gauna valdžią, įgyja teisę dalyti ją kitiems, įsakinėti, bausti ar apdovanoti.

Pranašumo pozicijai priklauso draudimai, paliepimai, nurodymai ir kitos autoritarinės elgsenos formos, kuriančios tarp asmenų tokias situacijas, kuriose klausytojai pasijunta verčiami keisti savo požiūrį ir elgesį. Taip pat šiai sričiai priklauso reikalavimai paklusti, kuriais siekiama keisti arba nukreipti nauja linkme klausančiųjų darbinę veiklą. Su autoritariniu stiliumi susidūrę asmenys pasijunta netekę sprendimo galios ir patiria negatyvias emocijas: pagarbos stoką, pažeminimą, sugniuždymą. To padarinys – nenoras bendrauti, nes niekas ilgai nesikalba su tuo, kuriam jaučiasi esąs visiškas nulis.

Ir atvirkščiai, tas, kuris pasirenka lygiavertę poziciją, savo poelgiais sako, jog jam yra nesvarbu kultūros, užimamų pareigų, amžiaus ar turtinės padėties skirtumai. Jis nori, kad būtų bendraujama kaip lygus su lygiu. Jis išreiškia savo mintį, ją pasiūlo, bet neperša. Jo pokalbiai yra kryptingi, orientuoti į klausimo esmę, jis imasi drauge ieškoti sprendimo.

  1. Abejingumo pozicija – Empatijos pozicija

Šį elgsenos būdų pora nusako bendravimo partnerius siejantį emocinio artumo lygmenį. Sinonimai mums padeda geriau suprasti šių dviejų pozicijų charakteristikas.

Abejingumas – tai apatija, atitrūkimas, nejautrumas, nedėmesingumas, neįsipareigojimas, šalta ramybė, atšiaurumas, neutralumas. Abejingasis yra tolimas, nusišalinęs, biurokratiškas.

Empatija – tai supratingumas, dėmesingumas, įsitraukimas, domėjimasis. (Rogersas).

Neįmanoma nuoširdžiai kalbėtis, jei kalbantysis pastebi, kad jo nesiklausoma. Abejingumo akivaizdoje komunikacija nutrūksta. Kalbantysis pajunta, kad ir kokios didelės būtų jo negandos, kad ir koks stiprus skausmas jį varstytų, bendravimo partneriui tai nieko nereiškia. Pastarasis girdi, bet nesiklauso. Lyg kažką jaučia, bet sykiu ir nejaučia. Tokią poziciją užima biurokratas, kalbantis tau, bet ne su tavimi: atsakinėdamas jis dirba kitus darbus, į tave nežiūri ir nori, kad suprastum, kad jis į tave nežiūri, ir kad tu jam nieko nereiški.

Abejingumo pozicija – tai ignoravimo pozicija. O ignoruoti yra blogiau, negu kaltinti. Jei mus ignoruoja, jaučiamės labai nemaloniai, ne tik dėl širdgėlos, kad nesulaukiame dėmesio, bet dėl to, kad pasijuntame atstumti. Ignoruojantys poelgiai neleidžia patenkinti vieno iš pagrindinių žmogaus poreikių: būti pripažintam kaip vertybei ir būti gerbiamam vien dėl to, kad esi asmuo.

Empatija – tai sugebėjimas įsitraukti į kito žmogaus emocinį pasaulį ir jį perprasti. Empatiškas žmogus moka kentėti su kenčiančiuoju ir džiaugtis su džiūgaujančiuoju. Empatiškas žmogus pasižymi išskirtiniu supratingumu, o suprasti kitą žmogų – tai pažvelgti į pasaulį jo akimis, išvysti dalykus taip, kaip jis juos mato, perimti jo mąstymo būdą, samprotauti remiantis jo prielaidomis.

Suprasti – tai pasinerti į kito žmogaus vidinį pasaulį, persiimti jo potyriais, klausytis jo motyvacijų nutildžius savąsias, priimti, įsileisti į save jo vidų ir bent trumpai jį išgyventi kartu. Tai dviejų egzistencijų, turtingų savo žmogiškosiomis patirtimi, susitikimas.

Tas, kuris kalba su empatišku žmogumi, ne tik yra išklausomas, bet ir jaučiasi išklausytas. Taip tampa patenkintas jo poreikis jaustis pripažintam ir sulaukti dėmesio.

Verta pridurti, kad pagal jausmų abipusiškumo dėsnį į gautą pozityvų pripažinimą yra atsakoma tuo pačiu, taigi abiem bendravimo partneriams susitikimas teikia pasitenkinimą. Empatija, labiau už visas kitas pozityvios elgsenos rūšis, kalbėjimąsi paverčia tikru dialogu ir galiausiai žmogiškų būtybių pasaulį perkeičia į gyvų santykių pasaulį.

  1. Manipuliavimo pozicija – Spontaniška pozicija

Tipiškas manipuliacinės komunikacijos pavyzdys – reklama. Manipuliatorius sukuria ir pritaiko strategijas, skirtas priversti kitus norėti to, ką jis nusprendžia. Manipuliatorius turi išskaičiavimų ir siekia suvilioti, pajungti savo valiai, kad apgintų savo asmeninius interesus ar pasiektų užsibrėžtus tikslus. Manipuliacija – tai daugiau ar mažiau akivaizdi dominavimo forma, kuri yra maskuojama gerumu, manieringu švelnumu, bejėgiškumu, apsimetinėjimu, auka, ašaromis, maldavimais ar grasinimais, tariamu teisingumu, apsimestiniu pareigos jausmu ... Tai pozicija, sutinkama daug dažniau, negu gali atrodyti.

Manipuliatorius yra klastūnas – jo žodžiai yra dviprasmiški, nes viešai išreikšta intencija neatitinka paslėptos tikrosios intencijos. Jo komunikacija nėra nei informatyvi, nei suartinanti, bet įtaigi ir didžiausiąja dalimi vienpusė: nekeliama tikslo įtikinti ar padėti subrandinti motyvuotą išvadą, tik siekiama palenkti į savo pusę. Juridinė kalba tariant, tokią komunikaciją būtų galima pavadinti apgavyste, nes ja siekiama apmulkinti ir pasiekti tikslą suktumu.

Manipuliatorius naudojasi daugialypėmis simbolių prasmėmis, kas paslėptų savo tikrąjį siekį ir rodytų netikrąjį. Žmogus, supratęs, jog tapo manipuliatoriaus taikiniu, ima gintis ir komunikacija tampa atsargi.

Spontaniškos elgsenos žmogus neturi slaptų tikslų, jis kalbasi dėl to, kad jam malonu, gerbia kito minčių ir motyvacijų laisvę, negudrauja, netyko bendravimo partnerio iš pasalų, nežaidžia šachmatais: nesvarsto ėjimų strategijos, kad įstumtų priešininką į kampą, paskelbtų jam matą ir priverstų jį pasiduoti. Spontanišką elgseną nusako šie sinonimai: aiški, skaidri, permatoma, autentiška, nuoširdi, atvira, natūrali, paprasta.

  1. Nelanksti pozicija – Lanksti pozicija

Nelanksčios asmenybės bruožus ir elgseną tinkamai apibūdina šie sinonimai: netolerantiška, užsispyrusi, autoritariška, nesukalbama, griežta, dogmatiška, siauro mąstymo, uždaros ideologijos, nepakanti skirtingumui, sektantiška.

O lanksti asmenybė yra tolerantiška, sukalbama, suvokia nuomonių įvairovę ir geba su ja sugyventi, priima  ir gerbia tai, kas skirtinga, yra atvira diskusijai ir savo nuomonės peržvalgai, nuoširdžiai ieško tiesos, leidžiasi būti įtikinama.

Nelanksti pozicija yra viena iš didžiausių atviros komunikacijos ir demokratinio sambūrio kliūčių. Netolerantiška asmenybė nepriima skirtingo negu jos pačios požiūrio į situaciją ar problemą, nesugeba į daiktus pažvelgti naujai. Toks žmogus visada lieka įsitikinęs savo tiesa: tiesa priklausanti tik jam, jis turįs jos monopolį. Tas, kuris jo nuomonę palaiko, esąs teisus, o tas, kuris jai nepritaria, - klystąs. Nelanksčios pozicijos žmogus nesutinka su alternatyviais problemos sprendimais, kurie yra lygiai tokie pat vertingi kaip ir jo pasiūlytieji. Tai, kas skirtinga, jį trikdo ir kelia jam nerimą. Tikrovę jis suvokia vieninteliu būdu – todėl vertinga tėra tik jo politika, jo partija, jo šeima, jo profesinė veikla, jo religija, jo etika, jo samprata apie ugdymą ... Jis nežino, kas yra abejonė, jis nemoka suabejoti tuo, ką galvoja ir ką daro. Teigia palaikąs dialogą, tačiau jo kalba ne dialogas, o monologas, savo įsitikinimų išsakymas. Jis nesiklauso nieko kito, tik savęs. Toks pokalbis tam tikru momentu apmiršta, dažnai nuskambėjus karčiam teiginiui: „Mes nesuprantame vienas kito!“

Lankstus žmogus pripažįsta, kad gali būti daug skirtingų požiūrių į reiškinį ar daiktą, nes šie yra įvairiapusiai. Tiesa niekada nebūna atrandama visiškai atsiribojus nuo kitų žmonių, niekas neturi į ją išimtinių teisių: arba tiesos ieškoma drauge, arba ji nemylima, taigi jos ir neieškoma...... (Psichologinių požiūriu galima teigti, kad objektyvi tikrovė neegzistuoja, egzistuoja tik suvokta tikrovė, tikrovė mano požiūriu, žvelgiant mano akimis. Suvokimas – tai giliai asmeniškas aktas. Suvokti – tai padaryti visų įmanomų reikšmių atranką, nereikalingas reikšmes atmesti ir atlikti galutinę interpretaciją. Visa tai yra išskirtiniai asmeniškas veiksmas. Tas pats daiktas ar reiškinys dešimčiai žmonių gali turėti dešimt skirtingų reikšmių, ir visos bus teisėtos ir vertingos. Tiesa – tai pažinimas. Vadinasi ji visuomet yra dalinė, gal ir tikra, bet jokiu būdu ne visų vienodai suvokiama. Tiesa – tai tik profilis, kontūrai. Daiktas ar reiškinys savyje turi tiek tiesų, kiek yra požiūrių į jį: medžio tiesą skirtingai suvoks sodo šeimininkas, skinantis jo vaisius, kaimynas iš gretimo namo, kuriam medis užstoja šviesą, tie, kurie mėgsta prisėsti medžio paunksnėje, medienos vertę žinantis stalius ar tie, kurie mano, jog medis kliudo gatvės eismui. Daugybė tiesų vienintelėje tiesoje.)

 

 

Išvardintosiose elgsenos pozicijose apibendrinti dažniausiai sutinkami negatyvūs  bendravimo bruožai, kurių patartina vengti, ir pozityvūs, kurie yra būtini, jei norime efektyviai bendrauti.

Niekas mumyse nevyksta be mūsų žinios, kad tai vyktų, reikia mūsų sprendimo. Dialogas tik iš pažiūros atrodo paprastas, bei iš tikrųjų yra be galo sudėtingas ir reikalaujantis daug pastangų. Šis vidaus darbas susideda iš neryškių elementų, tačiau reikalingų per kiekvieną susitikimą su kitu žmogumi: tai darbas, reikalaujantis nuoširdžiai ištirti savo jausmus ir jų reiškimo būdą, apgalvoti sakomus žodžius, atsižvelgti į kitų pastabas, susitikimo metu būti dėmesingiems, kad neišleistume savęs iš akių, nes mumyse snaudžiantis agresyvumas visada yra pasirengęs pulti, arba kuris kitas negatyvus jausmas neiškreiptų mūsų žodžių, nesugadintų tarpusavio santykių ir nepadarytų bloga kitam žmogui.

Naujienos

Konsultacija internetu


Konsultacija internetu elektroniniais laiškais – tai patogus būdas gauti reikiamą pagalbą neatsitraukiant nuo kompiuterio ir neišeinat iš savo namų ar biuro.
Skaityti daugiau...

Dzenraizgymo seminaras „Joga smegenims“

Šiuolaikiniame kupiname skubos, įtampos ir streso gyvenime žmogui būtina sustoti, atsipūsti, nusiraminti, pabūti savimi.

Skaityti daugiau...

Individualūs seminarai poroms

Neretai gyvenimas poroje/šeimoje atrodo kaip nuolatinis taikymasis vienas prie kito, pastovus dalijimasis pareigomis bei kylančių problemų sprendimas.

Skaityti daugiau...