Psichologas Kaune
Pagal vokiečių rašytojos ir publicistės, visą gyvenimą nagrinėjančios partnerystės (santykių) psichologiją bei bendradarbiavusia su psichologais, Susannės Stein, tuos simptomus atpažinti galima. Tačiau, įspėja rašytoja, nėra patentuotų receptų. Kiekvienas turi pats nuspręsti, kaip aukštai ar žemai jis nubrėš skausmo ribą, sąlygotą nenusisekusių santykių. Ir kaip jis įvertins galimybes, leidžiančias išgelbėti tuos santykius. Pateiksiu šios simptomus. Gal tai padės ir jums pažvelgti į savo santuoką iš kitos pusės ir, gal būt, net užbėgti nelaimei už akių ir išgelbėti savo santuoką.
- Per dažnai ginčijamasi.
Pats ginčas iš esmės nėra nieko bloga partnerystėje. Priešingai – ginčiai padeda meilei, ginčijimasis susieja partnerius. Žmona, tai reikia atlikti tinkamai. Ginčas tarp žmonių, mylinčių vienas kitą, vyksta visai kitaip, negu tarp žmonių, ketinančių išsiskirti. „Sveiko“ ginčo atveju pirmiausiai kalbama apie gynybą. Susiduria dvi skirtingos nuomonės, nė vienas nenori nusileisti, kiekvienas laikosi savo tikslų, kompromisas pasiekiamas žingsnis po žingsnio.
Tačiau visai kitas atvejis, kai kalbame apie ginčus krizės laikotarpiu, - kompromiso išvis nebeieškoma. Tada siekiama tik nugalėti, pažeminti kitą, kankinti priekaištais, užgauti jautriausias vietas. Esant tokiam ginčui nenorima susitaikymo ar kompromiso. Vienas kitą mylintis partneriai net ginčo metu sugeba parodyti palankumą. Tačiau jeigu siekiama, šnekant vaizdingai, nokautuoti kitą, apie jokią meilę negali būti ne kalbos.
Ginčas yra geras santykių barometras, todėl jį reikia rimtai vertinti. Tarp kitko: kažkas netvarkoje su tomis poromis, kurios tvirtina, kad jos niekuomet nesivaidija. Jokių ginčių nebuvimas – lygiai tiek pat įtartinas dalykas, kaip ir per daug arba nesąžiningi ginčai.
- Kartu praleidžia mažai laiko.
Savaime suprantama, kad būna gyvenimų fazių, kai labai intensyviai dirbate darbe arba visiškai susikoncentruojate ties nauju pomėgiu, todėl lieka gerokai mažiau laiko partneriui ir šeimai. Tačiau principinis dalykas toks: partnerystė reikalauja laiko ir jo reikia rasti abiem. Kas to negali arba nenori, yra individualistas ir jam ilgainiui geriau likti vienam.
Gyvenimas drauge egzistuoja tik tuomet, kai abu sąmoningai randa laiko pabūti dviese. Tai nereiškia, kad reikia kartu tupėti prieš televizorių ir bukai spoksoti į ekraną. Būti dviese reiškia kartu imtis bendrų dalykų, taip pat kalbėtis, eiti į restoranus, susitikinėti, su malonumu pliaukšti niekus, glaustytis, kartu miegoti. Galbūt ne kiekvieną vakarą, bet pakankamai dažnai, kad iš akių neišleistumei kito norų, vilčių ir tikslų. Ir tam kad jį jaustumei ir kūnu.
- Nekalbama apie svarbius dalykus.
Mirtinas krizės požymis – tylėjimas. Jeigu abu nebeturi ką daugiau vienas kitam pasakyti, meilė yra pakeliui į nulinį tašką. Dažniausiai viskas prasideda tuo, kad tik vienas partneris sprendžia svarbius dalykus, kurie iš tikrųjų aktualūs abiem, kitą partnerį supažindindamas su įvykusiu faktu. Tai gali būti darbovietės pakeitimas, naujas butas arba savaitinė kelionė, kurioje antrasis partneris yra nepageidaujamas.
Tokio elgesio priežastys: jaučiama, kad partneris sudarys sunkumų ir todėl jam net neleidžiama dalyvauti priimant sprendimą. Arba tarpusavio ryšys tapo tiks nesvarbus, kad vienam visiškai tas pats, ką į tai pasakytų antrasis. Abi priežastys – joks pagrindas partnerystei.
- Nebeliko bendrų tikslų.
Ir čia galioja dėsnis: jei abiejų partnerių gyvenimo planai nukreipti į priešingas puses, ilgainiui nebeliks bendrumų. Ji nori vaikų, jis jokiu būdu nenori tapti tėvu; jis taupo namui, jai tai atrodo be galo miesčioniška; jis nori savarankiškai imtis biznio, ji bijo rizikos; situacijos, kuriose jau bręsta vėlesnis konfliktas. Jei pora neapsisprendžia dėl esminių ateities planų, arba taip smarkiai pasikeičia partnerio tikslai, kad jie prieštarauja kito tikslams, tai krizė visai čia pat.
- Vienas partneris pageidauja daugiau distancijos.
Noras turėti daugiau laisvės ir nepriklausomybės yra visiškai suprantamas ir visiškai nereiškia, kad dėl to iširs partnerystė. Bet tai yra požymis, kad vienam partneriui ryšys per glaudus, kitas jam palieka per mažai oro kvėpuoti. Tai jau aliarmo signalas, kurio nereikėtų nepastebėti. Jeigu tik vienas iš jų prabils apie „didesnę distanciją“ ir galbūt pradės dairytis atskiro buto, reikia būti atsargiam: gali būti, kad kalbama apie išsiskyrimą.
- Partneris muša.
Iš pradžių apie baisų nesusipratimą: santykiai, kuriuose pasitaiko prievarta, nėra nei sveiki, nei turi ką bendro su meile. Kas muša arba kankina savo partnerį, tik įrodo, jog jam pačiam skubiai reikia pagalbos. Smurtas niekuomet nėra santykių aiškinimosi priemonė. Bet kokia partnerystė, kurioje mušamasi, galutinai baigta!
Priežastys, kodėl tokios santuokos vis dėl to tęsiasi metus ar netgi dešimtmečius – labai sudėtingos, kiekvienu atskiru atveju įmanomos paaiškinti tik specialisto. Esmė yra ta, kad smurtingo vyro niekuomet neišgydys žmona: jis vėl ją muš, nes jam reikia jos pažeminimo, kad nejaustų savo bejėgiškumo.
Prievartą partnerystėje gali lydėti tik viena pasekmė – išsiskyrimas, ir kiek galima greičiau. Tie, kurie įsikalba, kad dar kažkur egzistuoja meilė (kad ir kokia nesveika forma) tik apgaudinėja save ir atima iš savęs geresnio gyvenimo ir geresnės partnerystės galimybę.
- Vienas įsimylėjo kitą asmenį.
Ar ištikimybė yra būtina meilės sąlyga? Tai klausimas, kurį turi išsiaiškinti abu partneriai. Bet kokie atvirų santuokų bandymai, meilės trikampiai ir nevaržomas seksualumas parodė, kad ilgainiui patenkinamas meilės ryšys įmanomas tik tarp dviejų žmonių. Tai paprasčiausiai per smarkiai įžeidžia tą asmenį, kuriam intymioje partnerystėje tenka iškęsti konkurentą. Pavydas, konkurencija, sutrikęs savęs vertinimas – visa tai gyvenimą padaro pragaru.
Sakoma, kad yra žmonių, kurie puikiausiai susitvarko su meilės trikampiais. Tačiau dažniausiai tai netiesa. Vadinasi, jei vienas partneris įsimylėjo, jis turi apsispręsti, likti arba su senuoju partneriu, arba su naująja meile.
Tikra tik, kad tvirtos partnerystės atveju trečias neturi jokio šanso. Naujas flirtas ar nauja meilė – požymis, kas ryšys jau pradeda trūkinėti. Net jei daug kas to ir nenori pripažinti: ne trečia šalis įsiveržia į partnerystę, o ištrūksta vienas iš senųjų partnerių. Nes jam atrodo, kad jo gyvenimas sustoja, kadangi naujoji meilė jam suteikia daugiau pasitikėjimo ir jėgų, kadangi seksas su senuoju partneriu nebeteikia malonumo arba abu seniai išsisėmė.
Pagal Susanne Stein knygą „Kai sudūžta meilė. Tinkamiausia pagalba
išsiskyrimo skausmui įveikti.“