Ar mes išvis turime teisę skirtis? 

Ar ne egoizmas priversti kentėti vaikus vien todėl, kad nebesugyvena jų tėvai? Vaikai iš tikrųjų kenčia. Ir dar kaip.

Vaikai myli abu tėvus. Negerai yra išsiskirti su vienu jų. Kai šeima išyra, vaikų pasaulis sugriūva. Vaikai yra konservatyvūs, jie trokšta, kad viskas liktų taip, kaip jie yra įpratę. Išsiskyrus tėvams, viskas pasikeičia. Tėvai dažniausiai mirtinai neapkenčia vienas kito ir įvairiausiais būdais siekia vaikų palankumo. Pinigų nebeužtenka, nebevyksta įprasti laisvalaikio užsiėmimai. Tėvai nebeturi vaikams laiko, kadangi juos kankina išsiskyrimo skausmas.

Skiriantis tėvams, vaikai priversti labai daug iškęsti. Vaikų reakcijos į tėvų skyrybas būna įvairios. Bet dažniausiai jie būna sumišę, be galo nervingi, jiems pasireiškia psichosomatiniai sutrikimai, jie negali susikaupti, mažėja jų pajėgumas, sutrinka miegas.

Paminėsiu dažniausiai pasitaikančios vaikų problemos:

• Išsiskyrimo momentu vaikai jaučiasi nuvertinti ir lengviau pasiduoda depresijai;
• Jie greičiau suserga, būna neramūs ir dažniau verkia;
• Mokykloje reaguoja agresyviau ir dažnai mušasi (ypač septynmečiai ir aštuonmečiai);
• Vaikai be galo prisirišę prie savo tėvų ir labai sunkiai su jais skiriasi;
• Vaikai iš išsiskyrusių šeimų patys tampa skyrybų iniciatoriais. Jie beveik dvigubai skiriasi, nei vaikai iš darnių šeimų.

Skyrybų metų tėvų užduotis yra kiek įmanoma sumažinti iki minimumo liūdnas išsiskyrimo pasekmes vaikams.

                                                            Pagal Susanne Stein knygą

                                                            „Kai sudūžta meilė. Tinkamiausia pagalba

                                                            išsiskyrimo skausmui įveikti.“